Jaguar XJ I (1968–1973) 1 serija

Pirmos kartos, pirmos serijos Jaguar XJ dar yra žinomas XJ6/XJ12 bei Daimler Sovereign pavadinimais. Jo prekyba prasidėjo 1968 metų rugsėjį.

Po automobilio kapotu – 2,8 l arba 4,2 l šešių cilindrų variklis. Į standartinę šio modelio įrangą įėjo vairo stiprintuvas bei odiniai salono apmušalai. Vėliau 1969 metais išėjusioje 4,2 l Daimler versijoje kaip papildoma įranga buvo galimas ir oro kondicionierius.

Vienas neįprastų šių automobilių bruožų buvo du, atskirai pildomi kuro bakai abiejose bagažinės pusėse.

1970 metais atsirado automatinės pavarų dėžės pasirinkimas. Maždaug tuo pat metu buvo atlikti ir kiti nedideli pakeitimai, pavyzdžiui: šalia galinių žibintų buvę atšvaitai perkelti po jais ar interjere chromuoti matuoklių apvadai pakeisti juodais.

Netrukus, 1972 m. atsirado galimybė rinktis ir ilgesnės ratų bazės versiją. Galinėse sėdynėse sėdintiems keleiviams vietos kojoms padaugėjo 4 cm.

Tais pačiais metais buvo pristatyta ir didelio našumo versija, pavadinta XJ12. Ši versija turėjo supaprastintas grotelių apdailas ir buvo varoma 5,3 l V12 varikliu.

Tuo metu tai buvo vienintelis pasaulyje masiškai gaminamas 12 cilindrų, keturių durų automobilis. Jis buvo ir vienas greičiausių keturviečių lengvųjų transporto priemonių, galėjęs pasiekti apie 225 km/val. greitį. Iš viso pirmosios serijos XJ12 buvo pagaminta 3 tūkst. 

Jaguar XJ I facelift (1973–1979) 2 serija

1973 metų rudenį pasirodė gerokai atnaujinta antra Jaguar XJ serija. Modeliai buvo gaminami su 4,2 l 6 cilindrų (XJ6) ir 5,3 l V12 (XJ12) varikliu. Nuo 1975 m. atsirado ir 3,4 l XK variklio versija.

Iš pradžių 2 serijos modeliai buvo siūlomi su dviem – standartine ir ilgąja ratų bazėmis, tačiau 1974 m. Jaguar paskelbė atsisakantis standartinės ratų bazės versijos ir visi vėlesni sedanai turėjo 10 cm ilgesnį saloną.

2 serijos XJ automobilių išorė nuo savo pirmtakų vizualiai skiriasi tik paaukštintais priekiniais buferiais, kurie buvo reikalingi, kad automobiliai atitiktų JAV avarinės saugos reikalavimus. Kita vertus, interjeras – iš esmės atnaujintas, įskaitant šildymo ir oro kondicionavimo sistemas, kurios buvo sukritikuotos pirmojoje versijoje kaip ne itin veiksmingos ir sudėtingos. 

1977 m. automatinė pavarų dėžė, naudojama 12 cilindrų variklio versijose, buvo pakeista į „General Motors“ trijų laipsnių „Turbo-Hydramatic 400“ pavarų dėžę vietoj iki tol naudotos britų gamybos „Borg-Warner“. 

Iš viso buvo pagaminta 91 tūkst. 2 serijos modelių, iš kurių 14 tūkst. buvo su V12 varikliu.

Jaguar XJ I facelift (1980–1992) 3 serija

1979 metais pasirodęs 3 serijos Jaguar XJ buvo sėkmingiausias pirmosios XJ kartos, gyvavusios iki 1992 m., modelis. Ši Jaguar Xj versija buvo gaminama daugiausiai. Bendras pardavimas viršijo 140 000 vienetų. 

Lyginant su 2 serija, trečioji turėjo storesnius ir labiau įkomponuotus guminius buferius su dekoratyviniu chromu viršutiniame krašte, sulygintas durų rankenas, vientisą priekinių durų stiklą, groteles tik su vertikaliomis juostelėmis. Atbulinės eigos žibintai nuo bagažinės perkelti į didesnius galinių žibintų blokus, o stogo konstrukcija pakeista, susiaurinant durų rėmus ir paplatinant stiklo paketą. Taip pat pirmą kartą buvo pasiūlyta galimybė rinktis stoglangį ir kruizo kontrolę.

5,3 l V12, 4,2 l ir 3,4 l darbinio tūrio varikliai su nedideliais pakeitimais buvo perkelti iš 2 serijos. Didesniuose šešių cilindrų ir V12 modeliuose buvo sumontuotas „Bosch“ degalų įpurškimas, o mažesniuose šešių cilindrų modeliuose liko karbiuratorius.

1981 m. V12 variklio cilindrų galvutės buvo pakeistos nauju šveicarų lenktynininko Michael’io May'aus sukurtu didelio suspaudimo „Fireball“, o 1982 m. pabaigoje visų 3 serijos modelių interjeras buvo šiek tiek atnaujintas. Pirmą kartą atsirado kelionės kompiuteris, kuris V12 modeliuose buvo montuojamas kaip standartinė įranga. Taip pat buvo pristatyti nauji ir labai paklausūs lengvojo lydinio ratlankiai su daugybe apskritų skylučių, vadinami „pipiriniais“ ratlankiais. Standartinėje įrangoje taip pat buvo montuojamos „Pirelli“ padangos.

Jaguar XJ40 (1986–1994)

Antrosios kartos modelio kūrimas prasidėjo dar septintojo dešimtmečio pradžioje, tačiau dėl 1973 m. įvykusios naftos krizės XJ40 projektas buvo atidėtas iki 1986 m., kai tų metų spalio 8 d. automobilis pagaliau buvo pristatytas Didžiosios Britanijos tarptautinėje automobilių parodoje.

Kurdami XJ40, Jaguar daugiau dėmesio pradėjo skirti surinkimo kokybei ir XJ surinkimo proceso supaprastinimui. Lyginant su ankstesniu modeliu, šiam reikėjo 25% mažiau kėbulo plokščių presavimo, be to, naujasis procesas leido pagaminti lengvesnį automobilį, padidinti važiuoklės standumą ir sumažinti triukšmą salone.

Iš pradžių Jaguar siekė, kad automobilį suprojektuotų „Pininfarina“, projektavusi ir pirmosios kartos 3 serijos modelius, tačiau dėl kūrimo išlaidų Jaguar nusprendė atsisakyti italų automobilių dizaino studijos ir XJ40 suprojektavo savo jėgomis. Tai lėmė, šiokią tokią automobilio išvaizdos evoliuciją – jis vis dar turėjo tą patį žemą stogą ir liekną siluetą, bet priekyje (priklausomai nuo rinkos ir apdailos lygio) Jaguar įrengė arba porą stačiakampių priekinių žibintų, arba dvigubus apvalius žibintus, tarp kurių buvo chromuotos grotelės. Automobilio profilis išsiskyrė išlenkta linija, kuri leidosi žemyn galinės dalies link. Visi modeliai turėjo tik vieną išsikišusį priekinio stiklo valytuvą.

Viduje šis Jaguar turėjo geriausios kokybės interjerą. Bazinės komplektacijos salone buvo vilnoniai apmušalai, o odiniai siūlomi kaip papildoma įranga. Interjerą stengtąsi modernizuoti – pereita prie skaitmeninio prietaisų skydelio (tiesa, 1990 m. jo nebeliko, sugrįžta prie analoginio). 

Žema sėdėjimo padėtis, mažai vietos gale tiek galvai, tiek kojoms – viskas priminė sportinį automobilį, todėl siekiant komforto, į rinką taip pat pristatyta ilgesnės bazės XJ versija.

Po variklio dangčiu automobilių gamintojas montavo šešių cilindrų arba V12 agregatus, sujungtus su penkių pavarų mechanine arba keturių pavarų automatine pavarų dėže. Galia buvo tiekiama tik galiniams ratams.

Jaguar XJ II (1994–1997) X300 

1994 m. Jaguar dėjo dar vieną žingsnį į priekį ir pristatė X300. Nors iš pirmo žvilgsnio jis buvo atpažįstamas kaip XJ, patyrusi akis galėjo pastebėti dizaino ir kai kurių detalių atnaujinimus.

X300 dizainui tiesioginės įtakos turėjo „Ford Motor Company“ atitekusi nuosavybės teisė į Jaguar. Pasak „Automotive News“, tai labiau pasireiškė bendruose „produkto kūrimo procesuose“ nei pačių „Ford“ komponentų naudojime, nors dalį jų Jaguar perėmė. 

Projektuodamas naujojo modelio dizainą Geoffas Lawsonas perkėlė ankstesnio XJ modelio bruožus. Jis sukūrė panašų plokščią variklio dangtį su nedideliu iškilimu viduryje, simbolizuojančiu išilgai sumontuotą variklį. Vienas didelis pokytis buvo susijęs su priekiniais žibintais, kurie vėl grįžo prie apvalių formų, taip pat pakito ir modelio buferis. 

Šio modelio salone (priklausomai nuo komplektacijos) sėdynės buvo aptrauktos vilna arba oda, o visame salone vyravo medžio apdailos elementai. Deja, salono erdvės trūkumas išliko – vietos viršugalviui buvo nepakankamai aukštesniems už vidutinį ūgį, o erdvė kojoms buvo pakankama tik XJ ilgosios bazės versijoje.

Po variklio dangčiu Jaguar montavo savo įprastinius 3,2 l, 4,0 l ir 4,0 l šešių cilindrų variklius arba galingiausią – 6,0 l V12.

Jaguar XJ II (1997–2003) X308

1997 m. Jaguar pristatė dar vieną XJ modelį, pavadintą X308, kuris žymėjo tvirtą žingsnį į prabangių sedanų rinką.

Nors automobilis buvo sukurtas ant tos pačios XJ40 platformos, jo dizainas pakito. Keturi apvalūs žibintai ir į dvi dalis padalintos grotelės priekyje išskyrė X308 iš konkurentų. Iki 1997 m. daugiau niekas negamino apvalių priekinių žibintų.

Didžiausias mechaninis pokytis buvo tas, kad tiek šešių cilindrų, tiek V12 varikliai buvo pakeisti naujais 3,2 l arba 4,0 l darbinio tūrio, aštuonių cilindrų AJ-V8 varikliais. Taip pat nebeliko ir mechaninės pavarų dėžės, visi X308 modeliai buvo komplektuojami su penkių pavarų automatine pavarų dėže.

Trečios kartos Jaguar XJ priekyje ir gale buvo sumontuota pneumatinė pakaba. Dinaminė stabilumo kontrolė ir traukos kontrolė buvo standartinė šio modelio įranga. Taip pat buvo siūloma ir radarinė adaptyvioji kruizo kontrolė bei dviejų zonų klimato kontrolės sistema, o ilgosios bazės modeliuose buvo galima įrengti keturių zonų klimato kontrolę. 

Po variklio dangčiu gamintojas įrengė penkis variklius, kurių galia svyravo nuo 204 AG iki 400 AG, pastarasis buvo skirtas XJ-R versijai. Taip pat buvo galima įsigyti kartu su „PSA Group“ sukurtą turbodyzelinį variklį. Šiame XJ modelyje buvo montuojama ir nauja šešių laipsnių automatinė pavarų dėžė, kuri buvo daug lengvesnė ir ekonomiškesnė. 

Savo forma XJ labiau primena keturių durų kupė nei prabangų sedaną. Jis pasižymi išskirtine priekine dalimi su sidabrinėmis tinklinėmis grotelėmis bei yra gerokai ilgesnis ir platesnis už savo pirmtaką. Galinė automobilio dalis taip pat Jaguar neįprastas dizaino sprendimas – čia išsiskiria vertikalūs galiniai žibintai, pravardžiuojami „katės nagais“, ir juodi galinio stiklo rėmai. Per visą automobilio stogą įrengtas vientisas stoglangis. Viduje vyrauja prabangi medžio apdaila. Prietaisų skydelis ir centrinė konsolė su naujais LCD ekranais, dominuoja apvalūs elementai. 

Kaip ir keletas jo pirmtakų, X351 galima rinktis tiek standartinės, tiek ilgosios bazės versijomis. Varikliai – modernūs agregatai, jau matyti kituose Jaguar modeliuose: 5,0 l benzininis V8 arba 3,0 l dyzelinis V6 su dviem turbokompresoriais. 2013 m. gamą papildė 3,0 l V6 su turbokompresoriumi.